Archyvas

(Pagal G. Marcekaitės inscenizaciją „Žydro dangaus kvadratėlis“)

Ji mėgaujasi gyvenimu, saule, upe, miestu, žmonėmis, didžiuliu dangumi. O Jis turi pasitenkinti patalpa, atitverta grotomis, su mažu langeliu, su kvadratėliu žydru dangaus, prasiskverbiančio pro grotų virbus, begaline vienatve.

Iš pažiūros atrodytų visiškai skirtingi pasauliai, skirtingi gyvenimai, tačiau juos jungia labai stipri ir nepaprasta jėga-meilė. Tam, kad ji neužgestų, Jie susirašinėja, bendrauja laiškais. Toks bendravimas trunka labai ilgai, daugelį metų, kol vieną dieną Jie susitinka… O susitikę pradeda planuoti ateitį kartu, svajoti apie būsimą gyvenimą. Atrodytų, viskas labai gražu, bet tik iki teismo, kurio metu išgirstas nuosprendis sužlugdo visas Jų svajones, sugriauna visus ateities planus…

Pasakiško grožio karpinių pilys su bokštais, sukurtos scenografės Evelinos Remeikaitės, ažūriniai scenos papuošimai, čia pat scenoje „lipdomas“ Senis Besmegenis, pro, regis, tikrai apšarmojusį langelį – smalsūs „paprastų žmogelių“ žvilgsniai į puošnius ponus, paneles ir ponaičius, susirinkusius į šventinį vakarą… Sužimba sietynuose žvakės, suskamba arija iš operetės, frakuoti solidūs vyriškiai susiburia prie kortų stalelio, pavydžiu žvilgsniu savo mylimąją glosto jaunasis Romeo, ugningai šoka Čigonėlė, Vienos valso sūkuryje sukasi poros, aukštai pakeliamos šampano taurės…